Carpe Diem*

    Septintą valandą suskambėjo žadintuvas. Kvaila brolio mobilaus melodija. Kurią dar ilgai teks girdėt, kadangi dėl kvailo remonto gyvenam vienam kambary. Na, bet šį kartą ne apie tai.
    Atsibusti turėjau aštuntą. Taigi, turėjau marias laiko.

    Spėjau  daug nuveikti.  Susitikau su Rūta ir dar kažkokia, kurios nepažįstu, bet tai ne esmė, ji - geras žmogus. Tikrai. Mes kažkur ėjom, berods, į kažkokį padvalą. Nusileidom žemyn kraupiais laiptais, su nutrupėjusiom pakopom, be atramų. Tam rūsy sėdėjo du vyrukai. Na, jaunuoliai. Na, gerai gerai, visai pacukai, kažkur mūsų amžiaus. Nepamenu, kaip ten nutiko, bet rūkėm Marlboro. Uostėm kažką, matyt, Heroiną. Vėliau leidomės kažkokį šūdą. Visai nešnekėjom, arba aš kažko neprisimenu. Bet tai vyko labai keistai. Tie vaikinukai mus prijungė prie kažkokių laidų, per kuriuos leido mums tą rudą skystį. Jausmas buvo lyg būtų prijungę prie elektros. Kaifą pajutau tik atsibudus.
   
    Atsibudau  8:35.
    Taigi, permiegojau. Tiksliau pramiegojau.

    Nežinau, ar kam įdomu, bet įdedu kelias, mano manymu, geriausias mano darytas fotografijas. Jos neprofesionalios, bet man patinka. Nepykit, jei kurioje nuotraukoje išvysite savo veidą:)

Ačiū, kad apsilankėte:)

P.S. sveikos kritikos nebijau.

    Ar yra pasaulyje žmogus, kuris neturi rūpesčių, kuriam šviečia vaiski saulė, nepaisant to, kad per tirštą debesų skydą jos nė nematyti? Ar yra pasaulyje toks padarėlis, kuriam gera ten, kur jis yra, kuris nedvejodamas gali sušukti “Aš Laimingas!” Taip! Tokia būnu aš, kai išgirstu pilną optimizmo, meilės, laisvės kupiną Bob Marley dainą. Tiesa sakant, tai net ne muzika. Tai kažkas… stebuklingo! Visai nebūtina gulėt pavėsy po palme ant šilto smėlio su vaizdeliu į žydrą jūrą. Net nebūtina gurkšnoti kokosų romo. Svarbu jausti.

    Nežinau, ar gyvenam vieną kartą. Negalėčiau patikėti tokia prabanga. Bet, matyt, tai nėra svarbiausia.

Sėkmės beieškant laimės:)*